Palikti (2015) / Forsaken

„Palikti“ – tai vesternas apie vienišą šaulį, bandantį susilaikyti nuo smurto, kad nenuviltų savo pamokslininko tėvo. Šiuose vaidmenyse sutinkame pirmą kartą drauge nusifilmavusius Kieferį ir Donaldą Sutherlandus.

1872-ieji, Vajomingas. Valūro miestelio žmones negailestingai puola nekilnojamojo turto investuotojas Džeimsas Makerdis (Brianas Coxas). Netrukus per šias žemes turi būti nutiestas geležinkelis, tad jis siekia supirkti vietines fermas. O tai jis daro bet kokia kaina, net pasitelkdamas gaują banditų, kad šie „įkalbintų“ vietinius sudaryti pardavimo sutartis. Ir štai į gimtąjį miestelį sugrįžta mūsų herojus, liūdnai pagarsėjęs šaulys Džonas Henris Kleitonas (Kieferis Sutherlandas). Jis kovėsi pilietiniame kare, svajodamas apie tai, kaip grįžęs namo ves savo mylimąją Meri Elis Votson (Demi Moore). Tačiau prieš septynerius metus baigęs karo tarnybą jis pamato, kad jam neblogai sekasi žudyti, tad, pamiršęs visas svajones, žengia šiuo „karjeros keliu“. Dabar jis nori gautinai grįžti namo ir išpirkti savo kaltę prieš pastorių tėvą (Donaldas Sutherlandas) bei susigrąžinti mylimąją. Tačiau jo pacifistiniams planams kelią pastoja vis žiaurėjantys Makerdžio gaujos išpuoliai prieš vietinius gyventojus, pažadinę žudikiškus Džono Henrio instinktus.

Tvirtos struktūros stilistiškai vientisas filmas turi visus privalomus žanro tropus: šauliai svaidosi piktais žvilgsniais iš po savo Stetson skrybėlių, geria viskį ir spjaudosi, o prasidėjus bet kokiam susišaudymui pagrindinė gatvė staiga ištuštėja. Veikėjai visiškai klasikiniai, siužetas nuspėjamas, dialogai pilni tipiškų sentencijų („aš mečiau žudymą, tačiau žudymas nenorėjo mesti manęs“), tačiau, nepaisant to, filmas vis tiek išėjo gerai. Žiūrėti tokį vesterną kaip „Palikti“ - tai kaip pietums pasirinkti lėkštę makaronų su sūriu: jūs tiksliai žinote, koks bus skonis, tačiau tai nereiškia, kad negalite tuo mėgautis. Vesterno žanras jau ilgus metus grasinasi galutinai išnykti, tačiau kasmet vis pasirodo bent po du-tris tokius filmus – dideliam saujelės užkietėjusių žanro gerbėjų džiaugsmui.

„Palikti“ nepateikia jokių naujų interpretacijų ar naujo požiūrio vesterno žanrui, tačiau smagu, kad ji grąžina patį vesterno žanrą – klasikinį ir nesugadintą, tokį, kokiu Amerika ir pasaulis mėgavosi 6 dešimtmetyje. Geriausia, ką galima pasakyti apie „Paliktus“, tai kad juostai pavyko suburti gerų aktorių ansamblį, kurie savo vaidmenis atlieka nepriekaištingai. O šiaip – tai saugi, chrestomatinė juosta, kuri tinka vesternų gerbėjams, šeimai nuo jauniausio iki vyriausio (čia jums ne „Django Unchained“) ir tiems, kas nori išvysti žirgu jodinėjantį Kieferį bei kyku pasidabinusią Demi.