Šunų sala (2018) / Isle of Dogs

Mero įsakymu visi Megasakio miesto gyventojų šunys ištremiami gyventi į apšniaušktą Šiukšlyno salą. Dvylikametis Ataris vienas pats pagrobia propelerinį lėktuvą ir perskridęs upę saloje ieško savo sargo - šuns Spotso.

Nusileidęs saloje jis susitinka gaują mišrūnų ir visi kartu leidžiasi į Spotso paieškas. Tai bus epinė kelionė, kurios baigtis nulems visos prefektūros likimą.

Wesas Andersonas, kaip ir visuose savo filmuose, žiūrovus panardina į jiems jau gerai pažįstamą režisieriaus pasaulį, kuriame kiekviena smulki detalė yra jo vaizduotės dalis. Stop motion technika filmuotame animaciniame filme šunys laikomi visų ligų nešiotojais, kuriems kačių pasaulyje nėra vietos. Istorijoje šunys ir žmonės kalba skirtingomis kalbos: šunys – anglų, dauguma veikėjų – japonų kalba. Tai paaiškina jų nesugebėjimą susikalbėti bei režisieriaus nenorą Japonijoje vykstantį filmą paversti vien anglakalbiu. Filme japonų kalbą kartais verčia išnyrantys vertėjai arba jauni mainų programos mokiniai, kurie su vietiniais gyventojais susibūrę į pasipriešinimo judėjimą stengiasi išgelbėti šunis ir nutraukti valstybės skleidžiamą propagandą. Lengvu, protingu humoru pasižymintis filmas sukuria nevienalyčius veikėjus, kurie kaip dažnai įprasta nėra banalūs. Šunys, kurie dažniausiai klauso kiekvieno savo šeimininkų nurodymo, čia motyvuotai nesutinka paklūsti, o jei ir pasiduoda tai ne dėlto, kad jie laiko žmones savo šeimininkais, bet todėl, kad jie patys to nori. Kartais sentimentalus, bet žavus ir juokingas filmas, virsta smagia pramoga visai šeimai.
Ieva Šukytė