Nosferatu. Siaubo simfonija / Nosferatu, eine Symphonie des Grauens (1922)

„Nosferatu“ buvo pirmoji Bremo Stokerio „Drakulos“ adaptacija kine, tačiau kadangi filmo kūrėjai neturėjo leidimo jos kurti, jiems teko pakeisti keletą vardų. Vampyras čia vadinamas Nosferatu, o grafas Drakula pervadintas į grafą Orloką. Taigi, nors kūrėjai ir bandė kažkaip nutolinti filmą nuo orginalios istorijos, be teismų jie neapsiėjo, todėl po keletos posėdžių buvo nuspręsta sunaikinti visas egzistuojačias kopijas Anglijoje. Kitose šalyse kopijos liko nepaliestos. Švedijoje manant, jog filmas per daug baisus, jis buvo uždraustas net iki 1972-ųjų. Didesnioji dalis filme matomų kaimelių pastatų vis dar yra likę.

Dabar apie patį Nosferatu. Jo vaidmenį atlieka Maksas Šreckas, kuris filmo režisieriui Frederikui V. Murnau realybėje atrodė toks šlykstus, jog makiažui jis nusprendė panaudoti tik smailas ausis ir dantų protezus. Nosferatu filme rodomas tik apie 9 minutes, tačiau filme to pilnai pakanka (per tą laika jis sumirksi tik vieną kartą). Grįžtant prie neleistino kopijavimo, novelėje vampyras miršta nušvitus pirmiesiems saulės spinduliam., Murnau, vėl siekdamas kažką pakeisti, pasakoja, jog Nosferatu miršta sugiedojus pirmiesiems gaidžiams.

Grafas Orlokas ruošiasi pirkti pilį nedideliame kaimelyje. Jaunas nekilnojamo turto agentas yra siunčiamas į Transilvaniją sutvarkyti visų dokumentų. Bėgant laikui, jo kelionę bei viešnagę ima sekti keisti ir nepaaiškinami įvykiai.

Šis filmas neabejotinai yra populiariausias savo sferoje.
Kitaip nei daugelis to meto kūrinių, šis filmas nesikoncentruoja į vieną aplinką ir vos du ar tris veikėjus, bet pasakoja labai ilgą ir platų pasakojimą, į kurį įtraukiama itin daug įvykių, įvairių vietovių bei skirtingų veikėjų.