Kartą Niujorke / The Immigrant (2013)

„Kartą Niujorke“ – tai įtraukiantis pasakojimas apie laimės paieškas, meilę, pavydą ir kerštą. Filmas supina jaunos moters ir dviejų vyrų likimus, kurie išgyvena istoriją, galėjusią nutikti ir mūsų seneliams ar proseneliams.

1921-ieji. Kaip ir tūkstančiai emigrantų iš visos Europos, Eva su seserimi Magda palieka gimtąją Lenkiją ir išplaukia į Niujorką. Tačiau kelias link amerikietiškos svajonės tikrovėje pasirodo daug sunkesnis. Serganti Magda uždaroma į karantiną, o Eva atsiduria Manhatano gatvėse.

Eva susipažįsta su Bruno, kurio išorinis žavesys ir draugiškumas slepia nuožmų charakterį bei pavojingą būdą. Nepraeina daug laiko, kol Bruno įtraukia žavią moterį į naktinių Niujorko plaštakių ir burleskos šokėjų gyvenimą, o jo duodami pinigai tampa ne tik vieninteliu Evos pragyvenimo šaltiniu, bet ir būtinomis lėšomis sesers gydymui. Pasirodžius keliaujančiam magui Orlandui, Evos pasaulyje atsiranda daugiau šviesos ir sužiba viltis ištrūkti iš vergyste tapusios kasdienybės, tačiau viską sujaukia nieko nepaisantis Bruno pavydas.

Pagrindiniam vaidmeniui „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“) režisierius pasikvietė „Oskaro“ laimėtoją Marion Cotillard, bene labiausiai vertinamą šių dienų prancūzų aktorę. Iš vaidmenų dideliuose Holivudo projektuose („Pradžia“, „Tamsos riterio sugrįžimas“) M. Cotillard pažįstama visiems, kas bent kiek domisi kinu, tačiau pasiūlymų vaidinti ji susilaukia ir iš daugybės originaliausių Europos kino režisierių.

Vyriškoji aktorių dalis ne ką mažiau įstabi. Du „Oskarų“ nominantai: draminių vaidmenų profesionalas Joaquinas Phoenix‘as, neseniai sukūręs nepamirštamą vaidmenį dramoje „Ji“, ir veiksmo filmų žvaigždė, nevengiantis gerokai sudėtingesnių rolių, Jeremy Renneris. Plačiajai publikai pastarasis aktorius puikiai žinomas iš filmo „Bornas. Palikimas“, o visai neseniai jį matėme „Amerikietiškoje aferoje“.

Emocingų dramų meistras, režisierius Jemesas Gray, pasakojimą, kuriame atsispindi jo paties šeimos likimas, kūrė su ypatingu užsidegimu. Būdamas Ukrainos žydų emigrantų palikuonis į juostą jis sudėjo nemažai savo šeimos išgyvenimų, juos perteikdamas ne tiek konkrečiais faktais, kiek jausmais ir patirtimis, apie kurias jam pasakojo seneliai.

Filmo autoriams pavyko išgauti vizualinio grožio iš kiekvienos istorijos detalės. Juostai pasirinkta specifiška spalvinė išraiška suteikia vaizdui vintažinės fotografijos įspūdį. Šį spalvinį jausmą pagilina nepriekaištinga vaidyba, o dramatiškos situacijos ir stipri emocinė filmo pusė per vieno žmogaus intymius išgyvenimus atskleidžia patirtis, kurių neišvengė tūkstančiai emigrančių kelią pasirinkusių moterų.