Didelis pelnas / Žmogžudystė / The Killing (1956)

Stenlis Kubrikas yra toks režisierius, kuriam negalima užlipdyti vieno filmo žanro etiketės. Atrodo, jog jis niekada nebuvo sukūręs to pačio filmo du kartus. Taigi šioje, dar tik antroje pilnametražėje jo juostoje, jis griebiasi kriminalinės dramos, stipriai išryškindamas "noir'o" stilių. Iš visų jo juostų šiame labiausiai jaučiama dar ta senų filmų atmosfera "Hays'o kodo" laikais. Dėl to reikėtų kaltinti siužeto tematiką. Filmas paremtas Lionel White romanu "Clean Break", kuris pats buvo apie apiplėšimo planavimą ir jo įgyvendinimą. Lionel White įkvėpė ne vieną kino kūrėją savo komplikuotomis istorijomis. Kalbant iš naujesnių režisierių, tai būtų Quentin Tarantino, kuris savo juostą "Reservoir Dogs" (1992) ir dedikavo White'ui.

Nors panašiuose senuose filmuose su daugelį veikėjų iškyla viena problema. Dauguma iš jų gali tapti pilki beveidžiai ir pradedi manyti ar šį personažą jau matei ankščiau ar jis naujas. Ši problema čia yra dalinai išspręsta. Jie gal ir neturi įsimenamų veidų, bet Jim Thompson parašytas scenarijus jiems visiems prideda labai skirtingus charakterius.

Kalbant apie tai, mes turime pagrindinį "bosą" Džonį Klėjų (Sterling Hayden - dar gerai žinomas kaip pamišęs generolas Riperis iš "Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb" (1964)). Džonis išėjęs iš kalėjimo iškart suplanuoja nauja apiplėšimą. Šį kartą jis sugalvoja pavogti du milijonus dolerių iš hipodromo. Į jo komandą taip pat patenka ir vienas iš hipodromų kasininkų Džordžas (Elisha Cook, Jr.), barmenas Maikas (Joe Sawyer), kuris savo dalį pinigų panaudotų savo sergančios žmonos operacijai, pagyvenęs alkoholikas Marvinas (Jay C. Filppen), kuris finansuoja visą apiplėšimą ir nedoras policininkas Rendis (Ted de Corsia). Dirbdami kaip komanda, jie sugalvoja anot jų tobulą apiplėšimo planą. Prie to pačio Džonis pasamdo ir dar du pašalinius veikėjus, kuriems neatskleidžia savo plano, bet užmoką atskirai už tai, kad jie apiplėšimo metu sukeltu sumaištį ir patrauktų į save dėmesį. Vienas iš jų tai rusų imtynininkas ir šaškių mėgėjas Morisas (Kola Kwariani), kalbantis su sunkiu akcentu. Kuriam už palyginus smulkius pinigus buvo įsakyta sukelti muštynes prie baro (kas beje tampa viena geriausių muštynių scenų 6 dešimtmečio filmuose). Kitam veikėjui - Nikiui (Timothy Carey) buvo įsakyta nušauti vieną iš arklių lenktynių metu. Taigi jis tik stebi situaciją iš šalies.

Sukūrus tokią spalvingą komandą, prasideda visas įdomumas. Su panašiais apiplėšimo filmas turėjau problemų, kadangi kai pusę filmo vyksta planavimas ir susipažinimas su veikėjas, juosta gana prailgsta. Atrodo panašią situaciją gerai išsprendė tik "The Sting" (1973). Bet šis filmas nepaskęsta monotonijoje, kadangi pirmoji jos pusė prideda ir dar vieną istoriją apie Džordžo žmoną, o įtampa ir veiksmas per likusias 40 minučių atperka viską. Atrodo vienintelis minusas šioje juostoje tai pats pasakotojas, kuris mums visada primena laiką, jei kas nors šią istoriją bando sudėti chronologiškai. Bet atrodo, jog pagal neparašytas "noir'o" taisykles, kiekvienas tokio stiliaus filmas privalo turėti pasakotoją, taigi ką darysi.

"Didelis Pelnas" nėra vien apie patį apiplėšimą. Filmo pradžioje nervingas Džordžas prasitaria savo žmonai, kad greitai jie gali tapti turtingais, nors jam buvo įsakyta su niekuo nekalbėti šia tema. Neužilgo jo neištikima žmona sužino visą planą ir pasako savo meilužiui, kuris su savo nusamdyta gauja planuoja pavogti pinigus. Taigi maža to, tai kinas apie tai kaip viena maža klaida (šiuo atveju prasitarimas žmonai) gali sužlugdyti visą jų tobulą planą ir taip sukelti "domino efektą".

Be tų banalių "noir'o" stiliaus dialogų, šis filmas pasižymėjo ir visiškai nauju pasakojimo stiliumi. Istorija nėra chronologiška. Filmas dažnai šokinėja pirmyn ir atgal tarp praeities ir dabarties, taip atskleisdamas vis naujas plano detales. Svarbios scenos taip pat yra vaizduojamos kelis kartus, tik skirtingo veikėjo akimis. Pavyzdžiui Moriso muštynės prie baro. Geras tris minutes jis kovoja, kol Džonis stovi prie kasos durų ir stebi įvykius. Po kurio laiko, juosta papasakojusi apie kitų veikėjų situacijas, yra tarsi "atsukama" atgal prie muštynių, bet šį kartą mes matome kaip Džordžas atbėga ir įliežia Džonį į tik darbuotojams skirtą kambarį. Tada istorija peršoka prie Džonio, kuris jau bėga į viršų (nors tuo metu, kaip mums režisierius rodė ankščiau, apačioj dar mušasi Morisas). Užsidėjęs savo klouno kaukę, iš vienos spintelės jis pasiima šautuvą kurį, kaip mes matėme ankščiau, ten paliko Maikas. Toks šokinėjimas per laiką ir nuo veikėjo prie veikėjo gali pasirodyti sudėtingas, bet tokiu sunkumu ir išsiskiria Lionel White romano turinys.

Bendras istorijos pasakojimas ir jo dalelės taip pat buvo dažnai mėgdžiojamos kituose filmuose. Ginklas paslėptas rožių dėžutėje ("Terminator 2: Judgment Day" (1991)) ar plėšikas dėvintis klouno kaukę "The Dark Knight" (2008)). Bet daugiausiai dalelių iš šio filmo pasiskolino Tarantino ir panaudojo juos "Reservoir Dogs" (1992) juostoje. Turiu galvoj ne tik apie laike pasimetusias scenas, bet ir apie tuos momentus, kuriuose veikėjai nukreipę vienas į kitą ginklus, kurį laiką kalbą, o tada per keletą sekundžių išsišaudo, kai žiūrovas netgi nespėja suvokti kas ką nušovė. Stenlis Kubrikas tik pradėjo savo režisieriaus karjerą, bet jau suspėjo meistriškai įvaldyti kriminalinį žanrą.