ŽANOS D'ARK AISTRA (1928) / THE PASSION OF JOAN OF ARC

Juostos „Žanos d‘Ark aistra“ istorija yra tokia pat įdomi ir dramatiška, kaip ir pačios Žanos d‘Ark. Teisėjai... žirklės... ir ugnis.

Filmo „Žanos d‘Ark aistra“ premjera įvyko Kopenhagoje 1928-ųjų balandžio 21-ąją. Tai buvo pirmas ir vienintelis viešas visos filmo versijos seansas. Premjera Paryžiuje įvyko tik spalio 25-ąją, nes prancūzų nacionalistai teigė, kad užsienio režisieriui, o tuo labiau ne katalikui, negalima leisti prisiliesti prie švento mito apie Žaną d‘Ark. Paryžiaus arkivyskupas negalėjo sustabdyti filmo gamybos, tačiau pasiekė, kad filme būtų atliktos atitinkamos korekcijos. Visa kita padarė valdžios cenzoriai, norėję paversti filmą katalikybės propaganda ir išaukštinti Ruano tribunolą. Šie pakeitimai buvo įgyvendinti nesitariant su C. Th. Dreyeriu ir jis, žinoma, dėl to buvo įsiutęs.

Tačiau prancūzų žiūrovai dar ilgai negalėjo pamatyti Dreyerio filmo – nei originalaus, nei cenzūruoto. 1928-ųjų gruodžio 6-ąją liepsna sunaikino UFA studijos Berlyne laboratorijas. Originalus negatyvas buvo sunaikintas. Išliko vos keletas jau nusidėvėjusių filmo kopijų. Dreyeris buvo priblokštas – jo filmas, regis, buvo pasmerktas pražūčiai.

Ir vis tik išeitis buvo, nors ir ne pati tobuliausia. Paprastai Dreyeris versdavo aktorius keletą kartų suvaidinti netgi nesvarbius epizodus. Todėl buvo įmanoma atkurti filmą iš nepanaudotų dublių ir epizodų, kurie, laimei, buvo saugomi kitur.

Dreyeris ir montuotoja Marguerite Beauge sukūrė naują negatyvą, kuris kone visiškai tiksliai atitiko originalą. Daugelis net negalėjo įžvelgti skirtumo, tačiau pats Dreyeris matė viską.

Negana to, ir antrasis negatyvas buvo sunaikintas per kitą, 1929-ųjų gaisrą. Po ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių pirmojo negatyvo juostų dar sumažėjo, antrojo negatyvo išliko šiek tiek daugiau. Didžiojo Nebylio kino klasikos fizinio nykimo sustabdyti buvo neįmanoma.

Kai kurios suklastotos filmo versijos buvo beveik komiškos. Išsamioje įvairių filmo versijų apžvalgoje „Žanos d‘Ark“ spektras“ Tony Pipolo aprašo dabar jau dingusią versiją, kurią 1933-iaisiais išleido kino platintojas Shermanas S. Krellbergas.

Iki 61 minutės sutrumpintoje versijoje buvo pašalinti visi originalūs tekstai. Jų vietoje, kaip skelbė plakatas, skambėjo „stebuklingas Davido Rosso balsas, kuris gerai pažįstamas radijo klausytojams“ ir kuris „išryškina paskutinių Žanos d‘Ark valandų dramą ir tragizmą! Girdėti jos didvyriški pareiškimai atsakinėjant į teisėjų klausimus.“ Laimei, Krellbergo versija tuoj pat buvo pripažinta klastote. To paties negalima būtų pasakyti apie versiją, sukurtą praėjus dviem dešimtmečiams. 1951-aisiais prancūzų kino istorikas Lo Duca studijos „Gaumont“ saugyklose rado puikios kokybės negatyvą. Beveik neabejojama, jog tai buvo antroji Dreyerio versija, kuri, kaip paaiškėjo, nebuvo sunaikinta per antrąjį gaisrą.

Deja, Lo Duca pasiėmė negatyvą ir gerokai jį pakoregavo. Panaudodamas Bacho, Albinoni‘o ir Vivaldi‘o muziką, Lo Duca įgarsino filmą optiniu garso takeliu („panardino“ filmą į muziką). Jis pakeitė filmo tekstą subtitrais, visur, kur tai buvo įmanoma padaryti, o kitur originalų filmo tekstą tiesiog perkėlė ant vitražo langų ir bažnyčios klauptų vaizdų. Pats negatyvas buvo prarastas, tačiau, nepaisant triukšmingo Dreyerio protesto, Lo Ducos versija išliko ilgus metus. 1956-aisiais metais Dreyeris parašė laišką Gaumont‘ui, užbaigdamas jį tokia pastraipa:

„Montuotojas mėgino padaryti filmą prieinamesnį plačiajai publikai, pataikaudamas jos prastam skoniui. Kadangi jūs vertinate meniškus filmus, būtų logiška, kad pagamintumėte nebylios versijos kopiją su tekstu paprastame juodame fone, kaip aš buvau padaręs originale. Klasikinė filmo versija yra jau muziejinis eksponatas, kurį dera atkurti originalia forma. „Modernizuoti“ tokį filmą, mano manymu, yra absurdas.“

Vėliau Arnie Kroghas iš Danijos kino instituto ėmėsi iš visų egzistuojančių versijų sudėlioti panašiausią į originalą filmo variantą. Matyt, pagrindiniu jo šaltiniu buvo antrojo negatyvo versija. 1981-aisiais n>etoli Oslo esančios psichiatrinės ligoninės darbuotojas spintoje surado keletą filmo juostos dėžių. Jos buvo nusiųstos Norvegijos kino institutui, kuriame neperžiūrėtos išgulėjo trejus metus. Kai jos buvo atidarytos, buvo rasta ne tik juosta „Žanos d‘Ark aistra“, bet ir originalus Danijos cenzorių antspauduotas filmo lydraštis, datuotas 1928-aisiais metais. Visa tai reiškė, kad ši versija necenzūruota ir Danijos institucijos nereikalauja jokių pakeitimų. Bet kaip ši vertinga didžiosios ankstyvojo kino klasikos kopija atsidūrė tokioje vietoje? Maurice‘as Drouzy, išvertęs danišką filmo tekstą į prancūzų kalbą, teigia, jog ligoninės medicinos direktorius Haraldas Arnesenas buvo istorikas mėgėjas, ką tik išleidęs knygą apie prancūzų revoliuciją. Galbūt Arnesenas norėjo viešai parodyti filmą Osle; o gal norėjo jį parodyti tik įstaigos darbuotojams ir pacientams.

Ericas Breitbart‘as savo knygoje „La Passion de Jeanne d'Arc: kino klasika kyla iš pelenų“ rašo: „Nėra jokių įrašų apie tai, jog filmas buvo viešai rodytas Osle, tačiau vienoje juostos dėžėje rastas programos raštelis byloja apie keletą privačių filmo seansų. Ligoninėse ir mokymo įstaigose dažnai būdavo įrengti kino projektoriai, todėl tikėtina, jog ligoninės darbuotojai ir kai kurie pacientai buvo tie išrinktieji, kurie turėjo progą pamatyti originalią „Žanos d‘Ark“ versiją.“

Tačiau po šių kelių seansų juosta buvo padėta į saugyklą, ir niekas nepaprašė jos grąžinti. Taigi praėjus 50-iai metų nuo pasmerkimo, iškarpymo ir sudeginimo, „Žanos d‘Ark aistra“ buvo atgaivinta savo vizualiai pribloškiančia originalia versija.